Metų ratą suka saulutė, pažerdama pavasario linksmybes, vasaros grožybes, rudens gėrybes, žiemos rūstybes…
Lietuviai pasikeitimus gamtoje ir su jais susijusius darbus nuo senų senovės sutikdavo su dainomis, priežodžiais, apeigomis…
Papasakokime apie tai savo vaikams, pamokykime juos senolių išminties – tada nenudžius tūkstantmetis lietuviškųjų tradicijų ąžuolas.
---
Knygoje „Po Tėviškės dangum“ stengiamasi atskleisti savo tautos, savo krašto pažinimo slaptis, vaizdžiai parodyti, kaip kaupėsi ir kaupiasi žmogaus pasaulėjauta Tėviškės gamtoje. Gamtos aplinka, susiliejusi su lietuvių sukurta socialine ir kultūros aplinka, sudaro vieningą Lietuvos etnoekosistemą, kur žmogaus ir gamtos vienybės simbolis lietuvių suvokiamas kaip Pasaulio Medis trijose erdvės plotmėse (po žeme, ant žemės, danguje) ir trijose laiko išraiškose (praeity, dabarty, ateity). Jų tarpusavio ryšius ir bandoma atskleisti visais spalvingais metų laikais – parodomas gamtos fenologinių reiškinių ryšy su kalendorinėmis šventėmis, tradiciniais darbais ir jų derme su mėnulio fazėmis, amžinųjų gamtos ciklų įvaizdžiais tautosakoje, tautodailėje bei profesionaliajame mene.
Knygą sudaro etnologijos, floros, faunos analitiniai tekstai, folkloro pavyzdžiai, profesionalaus meno kūriniai.