M. Maeterlincko kūrybinėje biografijoje Pelėjui ir Melisandai tenka išskirtinis vaidmuo, nes šioje pjesėje jis sugebėjo ryškiausiai įkūnyti statiškojo teatro principus. Svarbus vaidmuo pjesėje tenka erdvei bei šviesos ir šešėlio priešpriešai. Pastaroji net įgyja simbolinę reikšmę, kadangi liudija apie įtampą tarp gyvenimo ir mirties, o ją Maeterlinckas sieja su žmogaus lemtimi, nes būtent lemtyje, anot jo, susipina gyvenimas ir mirtis. Virš visos pjesės tvyro mirties ženklas, autorių labiausiai traukia mirties paslaptis. Meilė ir mirtis susipina šioje pjesėje, suteikdamos jai žiedinę kompoziciją, sykiu įprasmindamos ir Maeterlincko pasaulio ramsčius. Tad neatsitiktinai ši pjesė tampa ir visos dramaturgo kūrybos simboliu, liudijančiu, jog žmogus tiesiasi šviesos ir gyvenimo link.
Maurice’as Maeterlinckas (Morisas Meterlinkas, 1862–1949) – prancūzakalbis belgų poetas ir dramaturgas, vienas ryškiausių simbolizmo atstovų. 1889 m. pasirodė jo poezijos rinkinys Šiltnamiai ir pirmoji pjesė Princesė Malena. Vis dėlto, nepaisant jo rinkinio Šiltnamiai svarbos belgų literatūros istorijai, nepaisant taip išgarbintos Princesės Malenos, nepaisant kitų jo dramų Nekviestoji viešnia (1890), Aklieji (1890), Viduje (1894), Mona Vana (1902), Žydroji paukštė (1908), Maeterlinckas visų pirma išlieka kaip pastarosios ir Pelėjo ir Melisandos autorius, nors šia drama ir išgarsėjo Claude’o Debussy lyrinės operos dėka. Be to, sukūręs dar ir esė knygas Romiųjų brangenybė (1896), Bičių gyvenimas (1901), Gėlių išmintis (1907), jis už visą savo kūrybą 1911 m. pelnė Nobelio literatūros premiją.
Comments
Post new comment