Jeigu šiuo leidiniu skaitytojai ne tik gėrėsis, bet ir ras naudingų žinių, tai bus didžiausias mano ir visų prie jo prisidėjusiųjų didžiausias įvertinimas. Tai aštuntasis leidinys apie gyvensenos kultūrą, šįkart skirtas meniniams audiniams. Siūlau jame kelionę ne tik į istorinę praeitį, bet ir į grožio ir mitų pasaulį.

Ketinau savęs klausti, koks mūsų vaidmuo toje tikrovės ir vaizduotės, regėjimų ir vilčių visiems savaip priklausančioje erdvėje? Tą erdvę anksčiau tapatinau su tikrove, vėliau – su nesama būtimi, o dabar ji man yra Žmogaus dididybė, jo talentų, leidusių pasiekti šitokias audimo meno aukštumas, simbolis. Supratau, kad mūsų vaizduotė nuolat kuria vizijas: „Tokia galėtų būti tikrovė...“ Mitų, legendų, sakmių personažai – dievai, pusdieviai, didvyriai ir paprasti žmonės, įausti į audinius, suartino istorinę tikrovę, nesugrąžinamą praeitį ir dangiškąjį gyvenimą. Tokiu būdu buvo pašlovintas pakilias emocijas provokuojantis laikas, įsivaizduotas, niekada nebesugrįšiantis pasaulis. Pasak prancūzų filosofo Blaise‘o Pascalio (1623–1662), „vaizduotė pasirūpina viskuo: ji nustato grožį, teisingumą ir laimę, o tai pasaulyje viskas“.

Ką sako apie žmogų noras ne vien tik būti, bet ir atrodyti? Kas yra toji išvaizdos kultūra? Kaip ji susijusi su individo tapatybe? Kaip įvertinamas išvaizdos grožis (lot. virtus formae)? Pagaliau ar išvaizdos vertė, kaip šiandien sakytume, tik komunikacinė?

Viduramžiais, netgi kai pakako tiek ikonografinių, tiek ir rašytinių šaltinių, meniniuose audiniuose pavaizduota Egipto, Graikijos ir Romos garsių veikėjų išvaizda gerokai nutolusi nuo savo meto tikrovės. Bet juk tą sukurtą tikrovę-netikrovę mes tyrinėjame grožėdamiesi! Dekoratyviuose mus pasiekusiuose Viduramžių audiniuose, kaip ir visoje to meto vaizduojamojoje dailėje, personažų išvaizda atskleidžia bandymus susieti žmogiškąjį pasaulį su dieviškuoju, norą abu juos matyti vienodai puošnius ir didingus. Norėta suartinti dangų ir žemę.

Sekdamas išvaizdos madų filosofu Samueliu Witte‘u, pritarčiau teiginiui, kad kostiumas – jausminis asmens prisistatymas, todėl ryšio „drabužiai–asmuo“ turinys toks pats kaip paveikslo ir jame vaizduojamo objekto. Drabužiai – daiktiškoji asmens tapatybė – tarsi savaime siejami su juos vilkinčiu individu (personažu) ir iš jų galima spręsti apie jo visuomeninę padėtį – statusą, veiklą ar profesiją, žinoma, ir fizinę (biologinę), lytiškąją tapatybę.

Kviečiu skaitytojus į aukso, sidabro ir šilko siūlais išaustą bendrą Dangaus ir Žemės pasaulį, kurio personažų išvaizdos triumfo trimitų aidai mus vis dar pasiekia.

----

Eugenijus Skerstonas (g. 1958, socialinių mokslų daktaras) studijavo ekonomiką Vilniaus universitete, jame dėstė, 1990 apsigynė disertaciją. Dirbo įvairiose institucijose ir įstaigose, PHARE projektuose, 2004–2007 metais vertėjavo Europos Komisijoje Liuksemburge. Kalba keliomis užsienio kalbomis. Šiuo metu – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas, paklausus viešųjų paskaitų ir Prancūzų instituto Lietuvoje kviestinis lektorius, televizijos ir radijo programų dalyvis.

E. Skerstonas – septynių albumų apie gyvensenos kultūrą autorius, reprezentracinių renginių moderatorius ir išskirtinių kelionių po Prancūziją vadovas.

2018 metų gegužę Eugenijus Skerstonas apdovanotas Prancūzijos kultūros ministerijos Meno ir literatūros riterio ordinu.