Tai naujas papildytas leidimas!

Šis leidinys – apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje. Pasakojama apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus, parinkus tuos, kurie turėjo didelę įtaką mūsų miesto raidai.

Knygoje taip pat pateiktos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Kartu pasakojama ir apie vilniečius, jų spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų kultūrai. Kiekvienas pasakojimas turi savyje atskirą laiko giją. O apskritai šio naratyvų šiupinio dalys tarpusavyje beveik nesusietos, tačiau visgi išdėstytos chronologine seka.

Laikas, žengiantis per senąjį Vilnių – knygos ašis; todėl ir pradedama ji nuo pasakojimo apie Katedros aikštės laikrodį. Leidinį sudaro tekstai, per pažinimą skatinantys miestą mylėti ir jį globoti. Kursyvu išskirti tie tekstai, kurie panašesni į laiko pagražintus ir nušlifuotus kuriozus ar net anekdotus.

---

Knygos ištrauka

Katedros laikrodžio dūžiuose – Vilniaus istorijos žingsniai

Dan, dan, dan, dan... Keturi skardūs ir dvylika lėtų iškilmingų varpo dūžių nuaidi kiekvieną vidurdienį iš Vilniaus Katedros aikštės varpinės. Radijo bangomis juos girdi visa Lietuva! Keturi laikrodžio ciferblatai iš bokšto aukštybių išdidžiai dairosi į visas keturias pasaulio šalis. Paauksuoti valandų skaičiai užrašyti senoviškai, – taip, kaip kadaise juos sugalvojo rašyti romėnai. Tačiau varpinę aikštėje pastatė ir laikrodį į ją įkėlė tolimi mūsų protėviai, lietuvių tautos žmonės. Kad pažymėtų čia esant įkurtą Lietuvos sostinę, pagrindinį valstybės miestą, gyvenantį savo ritmu, laisvai ir savarankiškai – pagal savuosius papročius ir įstatymus.

Užkopus stačiaisiais laiptais prie laikrodžio, galima ir pamatyti, ir pasiklausyti, kaip plaka jo geležinė širdis. Tik tak, tik tak – tarsi mūsų valstybės istorijos pulsas! Klausydami šio mechanizmo tvinksnių, galime tiesiog fiziškai pajusti Vilniaus laiką. Kiek jo garsuose istorinės praeities: ir pergalių triumfas, švenčių džiugesys, ir skaudžių netekčių sielvartas, pralaimėjimų neviltis, gaisrų ir marų siaubas...

Tikėtina, kad net nuo 1673 m. spalio 12 dienos nesudildami sukasi šio laikrodžio krumpliaračiai, pakyla ir nusileidžia svirtys, smogdamos plaktuku į skambiuosius varpus. Svarbiausiojo Vilniaus laikrodžio mechanizmą varo 120 kg svarstis; ketvirčių ir valandų mušimo mechanizmą įsuka kiti du svarsčiai, sveriantys po 90 kg, o viso laikrodžio masė yra 728 kg. Švytuoklė su vadinamuoju Klemento inkaru yra bene dviejų metrų ilgio.

Apskritai žinios apie Katedros aikštės laikrodį siekia net 1577 m. Tuomet laikrodis dar buvo paties Katedros pastato bokšte. 1597 m. mechanizmas jau pakeistas naujesniu, o jo prižiūrėtoju paskirtas Hanusas Honenfeltas, kuriam buvo mokama alga – dvi kapos grašių kiekvieną metų ketvirtį. 1610 m. didžiojo Vilniaus gaisro metu šis laikrodis pražuvo. 1632 m. rekonstruotos Katedros bokštą papuošė meistro iš Gdansko pagamintas laikrodis. Tačiau jau 1645 m. pavasarį pasvirusį bokštą reikėjo ardyti, kol jis neužgriuvo aplinkinių namų ir mokyklos. Tada nutarta šalia Katedros įrengti atskirą varpinę, paaukštinus Žemutinės pilies gynybinės sienos kampinį bokštą. Ten 1673 m. ir buvo įtaisytas kanauninko Simono Mlyneckio Vilniaus kapitulai prieš keletą metų nupirktas ir padovanotas laikrodis. Darbą atliko geriausias miesto laikrodininkas Aleksandras Helmanas, įrengdamas keturis ciferblatus su paauksuotais skaitmenimis. Manoma, kad nežinia kiek kartų perdirbtas ir remontuotas, tas pats laikrodis galėjo išlikti iki mūsų dienų. Ant kaltinio rėmo įrėžtas Vilniaus laikrodininkų cecho seniūno Juozapo Bergmano parašas ir 1803 m. data liudija, matyt, tik apie paskutinį didesnį mechanizmo remontą, gal švytuoklės pritaikymą. Laikrodžio archajiškumą pabrėžia viena rodyklė – „ranka“, papuošta pusmėnuliu – gamtos žmogui duotu laiko matuokliu.

Valandų dalis – ketvirčius ir pusvalandžius – laikrodis praneša „balsu“. Sugirgžda svirtys, įsisuka malūnėliai – oriniai stabdžiai, prailginantys pauzes tarp dūžių, smūgiui pakyla plaktukėliai. Dūžiai nuaidi iš specialiai laikrodžiui 1758 m. lietų meistro Gustavo Miorko varpų. Nuo kitų jie skiriasi proporcijomis – jų skersmens ir aukščio santykis daug didesnis. Tokių varpų dūžiai nėra pernelyg aidūs, juos lengva skaičiuoti. Valandas Vilniui – o vidurdienį radijo bangomis ir visai Lietuvai – praneša garsiausio Lietuvos liejiko Jono Delamarso varpas, pagamintas 1674 m.

Senovėje žmonės neturėdavo daug skubių reikalų, tad tokio tikslumo jiems visiškai pakakdavo. Štai kodėl laikrodis teturi tik vieną rodyklę. Antrasis tos rodyklės galas papuoštas pusmėnuliu. Labai tolimais laikais, prieš keletą tūkstančių metų, kai žmonės gyveno tik iš medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo, pagal mėnulį jie ir temokėjo laiką skaičiuoti. Tai buvo akmens amžiuje. Stebėdavo nakties šviesulio išvaizdą ir sutardavo, kada rengtis į kelionę ar medžioklę. Matydavo, kad mėnulis būna pilnėjantis, pilnas ir dylantis. Dabar jo išvaizdos kaitą nusakome keturiomis fazėmis: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia. Pilnaties naktys šviesios – jos tinka medžioklei, – galima pasalą žvėrims surengti, ypač kai jie ateina prie vandens atsigerti. Be mėnulio tamsu, tad jaunaties naktimis į mišką geriau nelįsti. Per maždaug 27 paras mėnulis prabėga visas savo fazes, iš plono pjautuviuko tapdamas pilnatimi, kuri pamažėle sudyla ir tampa nematoma. Tada trys naktys būna visai tamsios, be mėnulio. Jaunas mėnulis užgimsta saulėlydžio žaros nurausvintame dangaus skliaute kas 30–31 parą. Šį laiko tarpą iš įpročio iki šiol vadiname mėnesiu, nors laikas pagal mėnulio fazes jau seniausiai nebeskaičiuojamas.

Trumpesni laiko tarpai – savaitės – taip pat imti skaičiuoti stebint mėnulio kaitą. Fazė pasikeičia maždaug kas 7 dienas: per savaitę iš plono pjautuviuko mėnulis tampa pusele, paskui skrituliuku, po to – vėl pusele, tik atsisukusia į kitą pusę, tada visai sudyla. Kodėl mėnulis kas savaitę taip keičia savo išvaizdą, dabar visi žino: būdamas Žemės palydovas, taigi besisukdamas apie ją, šis dangaus kūnas pasislepia Saulės spinduliuose. Senovės žmonės to nežinojo ir manė, kad Mėnulis ir Saulė yra dievai; jie labai galingi ir valdo visą gamtą. Todėl sveikindavo vakaro žaroje sužibusį pjautuviuką, vadindami jį dievaičiu ar dangaus kunigaikščiu. Sakydavo: „Tau, dievaiti, pilnatvę, o man – sveikatą“. Per metus tokių šviesulio sutiktuvių būdavo dvylika. Todėl manyta, kad dievaitis Mėnulis per metus gimsta dvylika kartų. Metus ir šiandien dalijame į dvylika mėnesių, bet mūsų kalendoriuje mėnesio pradžia nebesutampa su plono pjautuviuko pasirodymu. Ir štai kodėl: kai žmonės pradėjo javus duonai auginti, verstis žemdirbyste, svarbiau tapo laiką skaičiuoti pagal saulę. Žemdirbiai metus padalijo į ketvirčius, arba metų laikus, nes pagrindiniai jų darbai yra pavasarį ir rudenį. Pavasarį viskas sėjama ir sodinama, rudenį nuimamas derlius. Pusmėnulis ant laikrodžio rodyklės – tik tiems žilos senovės laikams atminti.

Dangaus šviesuliai mūsų planetai išties labai svarbūs: Saulė glosto Žemę savo šiltais spinduliais, maitina energija jos gyvybę, Mėnulis savo trauka sukelia periodiškus potvynius jūrose ir vandenynuose. O kaip žmonės išmoko laiką valandomis sudalyti, kad per dieną suspėtų daugiau darbų nuveikti? Nagi pagal saulės šešėlį, kurį meta bet kuris daiktas. Šešėlis iki vidurdienio trumpėja, o po vidurdienio ilgėja. Į smėlį įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su padalomis – štai ir saulės laikrodis, pirmasis gamtos tyrinėjimo prietaisas civilizacijos istorijoje. Tokį sugalvojo Egipte gyvenę žmonės; labai seniai, jau prieš kokius keturis tūkstančius metų. Kaitri jų krašto saulė, todėl nelengva būdavo darbuotis saulėkaitoje. Išvarginti kaitros, dažnai į šešėlį dairydavosi, vis laukdami jo pailgėjimo. Egiptiečių išminčiai žyniai dieną ir naktį padalijo į dvylika dalių, tikriausiai pagal metus sudarančių dvylikos mėnesių skaičių. Taip pat apskritimą lengva skriestuvu padalyti į tiek dalių. Praeities išminčių dovaną tebenaudojame ir šiandien: mūsų laikrodžių rodyklės bėga dvylikos valandų ciferblatu ta pačia kryptimi kaip ir saulės šešėlis. Tai vadinama kultūros tradicijomis; jų laikomasi iš pagarbos istorijai ir senolių atminimui.