Faktas, kad vyksta milžiniški pokyčiai žmonijos sąmonėje, kad bandoma išjudinti pamatines vertybes, ant kurių iškilo, kurios pagrindė ir kuriomis laikosi Vakarų civilizacija, – sunkiai paneigiamas.

Kur yra Lietuva šiame procese ir koks likimas jos laukia? Ar mes išliksime kaip tauta, išsilaikysime kaip valstybė, tapsime laisvų, likimą savo pačių rankose tvirtai laikančių žmonių bendruomene? Vydūnas juos vadino „sau žmonėmis“. Tai klausimai, kuriuos turėjau akiratyje visus 25-erius metus, kada, vos prasidėjus Atgimimui, nuo 1988-ųjų, pradėjau sekti politinę Lietuvos raidą ir rašyti komentarus į spaudą. Nors išleidau ne vieną publicistikos knygą, tačiau bergždžia būtų ieškoti tiesioginių atsakymų į tuos klausimus. Jų nėra nei šiame, nei anksčiau išleistuose publicistikos rinkiniuose. Tačiau šie klausimai buvo mano mintis orientuojanti gairė, vertinant įvykius, procesus, žmonių veiksmus.

Kita vertus, į tuos klausimus šiandien vargu ar galima pateikti atsakymus. Visuomenė ir žmonės nepaliaujamai keičiasi. Ta kaita gali būti gera ir bloga. Ir net po pasikeitimų į blogesnę pusę, laisvų žmonių bendruomenėse tikimybė kaitos į gerą paprastai išlieka. Kol, žinoma, neužklumpa lemtingoji valanda „Z“, kada istorija pareikalauja iš tautų, įskaitant didžiąsias ir galingąsias, neišvengiamo atsakymo į klausimą: laisvė – kam?

---

Dievas ir velnias figūruoja Vidmanto Valiušaičio komentaruose. Filosofinis kontekstas ir gilus susimąstymas, kaip ir, rodos, pačias būties šaknis siekiantis rūpestis yra išskirtiniai šių komentarų bruožai. Jo balsas gerokai išsiskiria daugelio kitų komentuotojų, kurių rašiniai tėra vienadieniai bei momentiniai rašalo tėkštelėjimai, fone. V. Valiušaitį laikiau ir laikau mūsų apžvalgininkų „sunkiąja artilerija“. 

Tai turtingos, giliai mąstančios ir jautrios asmenybės kūryba, pagrįsta nuodugniomis studijomis. Dėmesys žodžiui atspindi pagarbą skaitytojui ir suteikia rinkiniui išliekamąją vertę. Kūriniai savo forma priartėja prie mažo apsakymo ar esė ir tampa kultūros reiškiniu. Lietuvoje turime vos keletą tokio lygio apžvalgininkų, koks yra V. Valiušaitis. Amžinas nerimas ir tiesos ieškojimas yra intelektualo, kurie seniau buvo vadinami išminčiais bei filosofais, dalia. Ir Vidmantas yra ištikimybės šiai nuskirčiai pavyzdys. 

Saulius Spurga, „Balsas.lt“ vyriausiasis redaktorius (2005-2008)

Žinoma, V. Valiušaitis yra pirmiausia Sąjūdžio subrandintas  žurnalistas, pirmojo Kauno Sąjūdžio laikraščio „Kauno aidas“ įkūrėjas ir redaktorius, savaitraščio „Atgimimas“ jo šlovingais laikais vienas vadovų ir publicistų. Geriausiuose  knygos straipsniuose jautresnė ausis nesunkiai išgirs tos Atgimimo laikų talentingos publicistų plejados - Arvydo Juozaičio, Algirdo Patacko, Romualdo Ozolo, Bronislovo Genzelio, Sauliaus Šaltenio, Kazio Sajos ir, be abejo, Vytauto Landsbergio – atbalsius.

Savitas braižas - tai ir  aiški individuali pozicija, ir asmeninė atsakomybė, kai neieškai užuoglaudos už partijos, cecho, komandos ar grupės draugų saugios kolektyvinės sienos.  Bet tik tokiu atveju ir yra prasmės kalbėti apie laisvą žodį, kuris neįmanomas be vidinės laisvės ir nepriklausomos pozicijos. Iš tikrųjų laisvas žodis įpareigoja netylėti ir tada, kai nesutinki  net su savo  bendražygiu ar senu bičiuliu. Tai nesyk šioje knygoje demonstruoja ir V. Valiušaitis, kuris apdovanotas  pačiu rečiausiu šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje gebėjimu išlikti principingam ginant savo nuomonę ir neįžeisti oponento. Gal ir todėl, kad autoriui nėra didesnės žurnalisto ar ir komentatoriaus nuodėmės, nei kritika ad hominem. Lietuvoje kritika neretai virsta atviromis patyčiomis ar bent moraliniu  teroru, nes ji nukreipta į žmogų, jo asmenybę, o ne į jo darbus.  Protesto balsą prieš žmogaus žeminimą, jo orumo trypimą ne kartą girdime šioje knygoje.

Valdas Vasiliauskas, „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius (2007-2012)

Recenzijos bei atsiliepimai apie knygą kitose interneto svetainėse:

• „V.Valiušaitis: Ar tapsime „sau žmonėmis“?“ „Alkas.lt“, 2013 m. liepos 23 d.;