„Štai dar viena tragedija, kurios siužetas paimtas iš Euripido“, – taip rašo Jeanas Racine’as „Faidros“ pratarmėje. 1677 m. sausio 1 d. Paryžiaus Burgundijos rūmų teatre suvaidinta tragedija užbaigė nepaprastai intensyvų ir produktyvų, daugiau kaip dešimtį metų trukusį dramaturgo gyvenimo tarpsnį. Pradedant 1664 m. Molière’o trupės parodyta „Tėbaida, arba Broliai priešai“, sukurtos devynios tragedijos, atvertusios naujos XVII a. dramos puslapį. Racine’o ir jo vyresniojo kolegos bei varžovo Pierre’o Corneille’io (1606–1684) tragedijos žanro kūriniai, Molière’o (1622–1673) komedijos patenka į prancūzų literatūros aukso fondą, be jų neįsivaizduojamas nei prancūzų, nei Europos teatras.

Prancūzų literatūroje ir teatre antikos mitai ir istorija, epai ir poezija visais laikais buvo reikšmingas įkvėpimo – temų, motyvų, stilistinių atradimų – šaltinis. Itin svarus indėlis Corneille’io, įpratinusio karaliaus dvaro, Paryžiaus ir provincijos žiūrovus scenoje matyti didingus antikos herojus, sekti jų veiksmų peripetijas, atvedančias prie konflikto ir atomazgos. Corneille’iui artimesnė lotyniškoji antika, ne tiek mitai, kiek istorija; Racine’ui svarbesnė helenistinė kultūra, ir keturios iš devynių tragedijų – „Tėbaida“, „Andromachė“ (1667 m.), „Ifigenija“ (1674 m.), „Faidra“ – atkuria graikų mitų siužetus. Šio kūrėjo sąmonėje graikiškosios antikos mintis ir dvasia susitinka su krikščionybe, su jos ištakas siekiančiu jansenistiniu dvasingumu. Iš šios sandūros randasi nepaprastai originalus darinys, persmel­kiantis jo tragedijas, ypač „Faidrą“. Norint suvokti savitą meninį Racine’o pasaulį, dera sugrįžti į jo gyvenimo pradžią.
<...>

Racine’o tragedijoje „Faidra“ meilės aistra vaizduojama kaip pragariška lemtis, neapykantos ir destrukcijos šaltinis, kaip labiausiai savininkiškas ir egoistiškas žmogaus širdies instinktas. Vis dėlto nelaimingos lemties aukos baisisi savo kalte ir skausmingai ilgisi prarasto sielos nekaltumo. Tokiu būdu dramaturgas atsiskleidžia kaip didis slapčiausių žmogaus širdies kertelių žinovas, kaip talentingas Por Ruajalio mokinys, kaip tikrasis prancūzų klasicistinės tragedijos kūrėjas.

Fragmentai iš prof. Genovaitės Dručkutės pratarmės

Pastaba: knygoje „Faidros“ tekstas teikiamas lygiagerčiai dviem kalbomis: prancūzų ir lietuvių.