Šiemet birželio 23-iąją sukanka aštuoniasdešimt metų nuo lietuvių tautos sukilimo, kuris paskelbė Lietuvos laikinąją vyriausybę, pašalino okupantą ir perėmė krašto administravimą anksčiau, negu pasirodė pirmieji vokiečių armijos daliniai.

Sukilimas buvo lietuvių tautos ginkluotos rezistencijos pradžia ir penkis dešimtmečius trukusios kovos už Lietuvos laisvę bei valstybinę nepriklausomybę istorinės reikšmės gairė. Nuo tada lietuvių tauta nesiliovė priešintis okupantui. Keitėsi okupantai. Keitėsi rezistencijos veikėjai ir organizacijos. Keitėsi rezistencijos formos ir metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas atkakliausiai reiškėsi. Tačiau nepakitusi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai. Dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gyventi ir kurti laisvėje, pasiryžimą priešintis smurtu primetamam svetimam gyvenimo būdui. Dvasia, kuri atvedė Lietuvą ir į Kovo 11-ąją.

1941 m. sukilimas nuėjo į tautos istoriją. Įsirikiavo į kitų sukilimų eilę – šalia 1794 m., šalia 1831 m. ir 1863 m. sukilimų. Taip pat šalia 1905-ųjų. Pagaliau šalia 1919–1921 m. ir 1944–1954 m. kovų dėl laisvės. Tai vis tautos ginkluotos kovos pastangos nusikratyti okupacija to paties pavergėjo, tos pačios Rusijos – baltosios, carinės, ir dar žiauresnės raudonosios, diktatūrinės.

Prancūzų filosofas Ogiustas Kontas yra sakęs, kad tautą sudaro gyvieji ir mirusieji. Mūsų istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.

Su šia viltimi akis užmerkė tūkstančiai laisvės kovotųjų ir jų simboliais tapusieji Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurių atminimą teisingai ir vertai pagerbėme laisvę atgavusioje tėvynėje. Taip pat ir Juozas Lukša-Daumantas, Julijonas Būtėnas, kurių žūties 70-ąsias metines minime šiemet. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Mums natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.

Juozas Brazaitis, dar viena šviesaus atminimo rezistencinio sąjūdžio asmenybė, apie tai sako: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni, ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje.“

Filosofas Antanas Maceina, demaskuodamas melą kaip esminę Blogio karalystės žymę, skatina rezistenciją prieš melą. Artėjanti sukaktis suteikia progą pasipriešinti sovietinės istoriografijos orkestruotam melui, kuriuo bandoma sumenkinti Birželio sukilimą. Sukilimo 80-metis – puiki proga pabrėžti, kad:

1. Masinio lietuvių tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, kad lietuvių tauta savanoriškai prašėsi priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą.

2. Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudaryti vyriausybės paneigė sovietinį mitą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai.

3. Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų areštai ir deportavimas į nacių koncentracijos stovyklas, kovotojų paskelbimas okupanto „išdavikais“ patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje – kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.

Kviečiame plačiąją visuomenę paminėti Birželio sukilimo 80-metį renginiais ir paskaitomis, tvarkant žuvusiųjų sukilėlių kapus, lankantis sukilimo kovas įamžinančiose vietose, jas ženklinant ir pagerbiant, kalbant žiniasklaidoje, leidžiant knygas ir dokumentų rinkinius. Tegul visa tai gaivina ir stiprina pasipriešinimo visokiai neteisybei dvasią ir tegul reiškia pagarbą rezistencijos aukoms – tiek pat visuotinę, kiek visuotinis buvo lietuvių džiaugsmas ir entuziazmas, 1941 m. birželio 23-iosios rytą Kauno radijui prabilus nepriklausomos Lietuvos vardu.

Visuomeninės iniciatyvos pagrindu buvo sudaryta redakcinė komisija, kuri parengė straipsnių ir dokumentų rinkinį, skirtą Birželio sukilimo 80-mečiui. Tarp jos autorių – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kiti.

Leidinio redakcinė kolegija: Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas, Vidmantas Valiušaitis.