Martynas Vainilaitis (1933–2006) – vienas labiausiai Lietuvos vaikų pamėgtų poetų. Gimęs dainingoje Dzūkijoje, užaugo vakarais klausydamasis tėvų sekamų vaizdingų pasakojimų apie slibinų nugalėtojus ir nepaprasto grožio karalaites, milžinus ir nykštukus, laumes ir velniukus... Tad ir rašytojo sukurtose pasakose knibždėte knibžda ir įvairiausių mitologinių būtybių, ir poetą supusių miškų gyventojų – žvėrelių. Ypač mylėjo poetas ežiukus, apie juos sukūrė ne vieną pasaką. Net sodybą Vaitakarčmio kaime, kurioje vasaromis gyvendavo ir kurdavo, pavadino Ežio dvaru. Ir poeto sukurtus personažus, ir Ežio dvarą pamilo Lietuvos vaikai. Lankydavo mažieji skaitytojai jame gyvenusį ir kūrusį poetą, lankosi ir dabar, kai poeto jau nebėra. Ežio dvaras poeto žmonos dailininkės Sofijos Vainilaitienės dėka virto poeto sukurtų personažų muziejumi. Čia mažieji lankytojai ras ir nykštukų, ir miško Moną, ir Bruknelę, ir ežiukų šeimynėlę, ir daug kitų pasakų gyventojų...

* * *

„Ežio namas“ – tai puiki pasakaitė apie darnią ežių šeimynėlę ir ją ištikusią nelaimę – gaisrą. Joje realybė apgaubta fantazijos skraiste, nekaltas išdykavimas virsta didele nelaime, pareikalavusia didžiulio gaisro gesintojų pasiaukojimo ir narsos. Visi miško gyventojai skuba gelbėti nelaimės ištiktų – ir gudragalvė laputė, ir bailus vilkas, ir darbštuoliai narsūs bebrai, ir kiškis skeltalūpis, ir meškutė šleivakojė... Gaisro gesinimas – puikus pasiaukojimo kitų labui ir pagalbos nelaimės ištiktiems pavyzdys. Išdykėliai ežiukai nuoširdžiai išgyvena, kad neklausė tėvelių ir sukėlė nelaimę. Išmintingas tėtė ežys dėl bausmės mažyliams nusprendžia paprastai – „ar tu lupsi, ar nelupsi, gimto namo po beržais neišgelbėsi diržais“. Ir visa šeimyna kimba į darbą – naujo namo statybą...

* * *

5-asis knygos leidimas skiriamas knygos dailininkės Sofiojos Vainilaitienės 95-mečiui.