Spurgos ir karis patiekia įdomią spalvingą ir įsimenančią personažų galeriją. Ketvirtokas svajoklis Bjosis, vis dar turintis draugą vaiduokliuką, nors, regis, jau išaugo iš to amžiaus, kai reikėjo magiškos apsaugos nuo bauginančio siurblio, smuikuoja jūros paukščiams ir šitaip pabėga nuo netekties skausmo žuvus mamai; nuolat pavyzdžiu rodoma trupučiuką jaunesnė jo pusseserė Ulfhilda, laikoma tikra vikinge, joje jau spėjo įsišaknyti tradicinis šeimos ir gerovės idealas, nors jos pačios tėvai nesugyvena, o labiausiai mergaitė trokšta, kad visi elgtųsi ir kalbėtų „kaip pridera“; senelis, turintis motorlaivį, per žvejybą, į kurią daug lengviau keltis nei į mokyklą, pasakoja apie trolę; kitas senelis Matis – užkietėjęs vienišius radijo mėgėjas; vyresnio amžiaus pilietės statusu besidžiaugianti senolė, lošia bridžą, lanko šokių pamokas, ir pas ją taip smagu, ne vien dėl spurgų; ir, žinoma, pusrūsyje apsigyvenusi atvykėlių indų šeima, savo išvaizda ir papročiais vienų knygos veikėjų pasaulio vaizdą sujaukusi, o kitiems atskleidusi įdomių dalykų apie gyvenimą...