Wilde’o „Salomė“ sukurta remiantis šv. Mato ir šv. Morkaus evangelijų tekstais, tačiau nesilaikoma griežto tikslumo. Čia Erodui būdingi ne tik Judėjos tetrarcho Erodo Antipo, bet ir Erodo Didžiojo ir net krikščionių persekiotojo Erodo Agripos bruožai. Biblijos tekste Salomei skirtas antraeilis vaidmuo, o Wilde’as Salomę paverčia dramos protagoniste, kuri sprendžia ir lemia viską, kuri įsimyli ir užima aktyvią poziciją. Ji sukelia Erodo ir Erodiados konfliktą. Dramos kulminacija Wilde’as paverčia nekrofilišką Salomės bučinį, kai ji susiduria ir su savo geismu, ir su pačia savimi. Salomė netgi šv. Joną Krikštytoją nustumia į antrą planą, o jos mirtis įgyja dramatišką ir simbolišką prasmę.

O. Wilde kūrinys „Salomė“ knygoje spausdinamas trimis kalbomis: prancūzų (originalas), lietuvių (vert. Vytautas Bikulčius) ir anglų (vert. Alfred Bruce Douglas, vertimą peržiūrėjo autorius).

Oscar Wilde (Oskaras Vaildas, 1854–1900) – airių kilmės anglų rašytojas, kuriam įtaką darė A. C. Swinburne’o poezija, J. Ruskino ir W. Paterio estetinės pažiūros. Jis propagavo estetizmo, dendizmo, hedonizmo idėjas, maištavo prieš visuomenės prakticizmą, kėlė meno kūrinio autonomiją virš moralės ir visuomenės. Wilde’as parašė pasakų rinkinį „Laimingasis princas ir kitos pasakos“ (1888), esė rinkinį „Ketinimai“ (1891), romaną „Doriano Grėjaus portretas“ (1891). Teatre pasisekimo sulaukė jo komedijos „Ledi Vindermir vėduoklė“ (1892) ir „Kaip svarbu būti rimtam“ (1895). Kalėjime parašytoje „Redingo kalėjimo baladėje“ (1898) ir išpažintyje „De profundis“ išryškėjo tragizmo, kančios, gailestingumo motyvai. Gyvendamas Paryžiuje prancūzų kalba parašė dramą „Salomė“ (1893).