XX a. pirmos pusės žurnalistas ir rašytojas Jeanas Mauclère’as (1887–1951) Lietuva susidomėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, perskaitęs Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmano į vokiečių kalbą išverstas lietuvių liaudies dainas, ir pasižadėjo kada nors savo akimis pamatyti jam nepažįstamą kraštą. Vėlesnė pažintis su Paryžiuje studijuojančiais lietuviais, pirmiausia – su Eduardu Turausku, buvo konkreti paskata tesėti sau duotą žodį.

Lietuvoje Jeanas Mauclère’as apsilankė du kartus, 1925 ir 1930 metais, abiejų kelionių įspūdžius sudėjo į dvi knygas „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ (1926) ir „Lietuvos žmonės ir keliai“ (1931). Pirmoji iš jų pelnė Prancūzijos akademijos premiją, už ją autorius buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Prancūzijoje ši knyga sulaukė daugybės pakartotinių leidimų.

J. Mauclère’as tapo nuoširdžiu Lietuvos bičiuliu, jo didelio dėmesio ir meilės mūsų šaliai rezultatas įspūdingas. Prancūzų spaudoje jis paskelbė daug straipsnių apie Lietuvos gamtą, kultūrą, ekonomiką, parašė lietuvių tautos ir lietuvių literatūros istorijas, išleido lietuviškų pasakų knygą. Bent kelių jo romanų veiksmas vyksta Lietuvoje.