Prieš ispanų užkariavimą XV amžiuje kultūrinėje ikikolumbinės Amerikos panoramoje vyravo dvi didelės tautos: actekai ir inkai. Šios jaunos ir karingos tautos buvo paskutinė labai sudėtingos, tris tūkstančius metų viena kitą keitusių indėnų civilizacijų grandinės grandis. Senojoje Meksikoje, tiksliau, Mezoamerikoje viena nuostabiausių senųjų civilizacijų, be abejonės, buvo majai.

Tuo metu, kai Gvatemalos kalnyne ar Jukatano pusiasalyje ispanai susitiko su tautomis – artimesnėmis ar tolimesnėmis majų tautos atšakomis, majų klasikinės civilizacijos spindesys buvo išblėsęs jau prieš šešis ar septynis amžius. Dauguma griuvėsiais virtusių, džiunglėmis apaugusių miestų buvo užmiršti. Tik XIX amžiuje šie apleisti miestai buvo atrasti ir pradėti sistemingai tyrinėti; palengva iš kelių padrikų kronikų, taip pat archeologų ir etnologų pastangomis išryškėjo civilizacijos vaizdas. Sykiu buvo kuriamos dažnai romantiškos, kartais iš piršto laužtos hipotezės. Knygoje mėginama apžvelgti dabartines mūsų turimas žinias ir papasakoti apie majus platesniame Mezoamerikos kontekste.