Varlamas Šalamovas (1908–1982) – rusų rašytojas, poetas, politinis kalinys (1929–1931, 1937–1951, reabilituotas 1956 m.), kaip novelistas debiutavo 1936 metais. Nors „Kolymos pasakojimų“ ciklo pirmosios trys knygos („Kolymos pasakojimai“, „Kairysis krantas“ ir „Kastuvo artistas“) parašytos 1954–1965 metais, tačiau Sovietų Sąjungoje, autoriui esant gyvam, nė viena iš jų nebuvo publikuota (prieš autoriaus valią „Kolymos pasakojimai“ išleisti Vakaruose 1972 ir 1978 m.). Sovietų Sąjungoje buvo išleistos šešios V. Šalamovo poezijos knygos. Baigiamoji „Kolymos pasakojimų“ ciklo knyga („Pirštinė arba KR-2“), parašyta 1972–1973 metais, bet taip pat išleista tik po autoriaus mirties. 1980 metais jam skirta prancūzų Pen klubo premija, bet Šalamovo ji taip ir nepasiekė...

Varlamo Šalamovo proza Sovietų Sąjungoje pradėta leisti tik „perestroikai“ įsibėgėjus, 1988 metais, ir nuolat kartojama iki pat šių dienų. Lietuvių skaitytojams pateikiama pirmoji apsakymų ciklo knyga „Kolymos pasakojimai“. Kitos – rengiamos spaudai.

Pagrindinis „Kolymos pasakojimų“ motyvas – lagerio tema. V. Šalamovui visą gyvenimą nedavė ramybės svarbiausias klausimas – kodėl ir kaip žmogų naikina valstybė. Rašytojas ilgai kalėjo nežmoniškomis sąlygomis, buvo žeminamas, mušamas, patyrė šaltį, badą. Rašyti apie Kolymą ir visus lagerius, kuriuose kentėjo, laikė savo pareiga. „Kolymos pasakojimuose“ gausu simbolikos, remiamasi religija, filosofija, tapyba, muzika, literatūra. Geriausiai „Kolymos pasakojimus“ apibūdino pats autorius: „Apie lagerį aš rašau ne daugiau negu Egziuperi apie dangų ar Melvilis apie jūrą. Mano pasakojimai – iš esmės tai patarimai žmogui, kaip laikytis minioje... Ne tik kairiau už kairiuosius, bet ir autentiškiau už autentiškus. Kad kraujas būtų tikras, bevardis“.