Eugène’as lonesco (Eženas lonesko, 1909–1994) – prancūzų dramaturgas, vienas ryškiausių „absurdo teatro“ atstovų. Bukarešto universitete studijavo prancūzų kalbą, dirbo prancūzų kalbos mokytoju. Kūrybinę veiklą pradėjo 1930 m. eilėraščiais. Į dramaturgo kelią pasuko 1948 m., pirmoji pjesė „Plikagalvė dainininkė“ pastatyta 1950 m. Tuo pat metu jis rašo naują pjesę „Kėdės“, kuri 1952 m. pasitinka žiūrovus teatre Nouveau Lancry. Autorius dirba labai produktyviai, kasmet pasirodo naujų jo pjesių („Pareigos aukos“, „Amedėjas, arba kaip jo atsikratyti“, „Žakas, arba Paklusnumas“, „Paveikslas“, „Almos improvizacija, arba Piemens chameleonas“...), jos statomos įvairiuose teatruose. 1969 m. dramaturgas pelno Nacionalinę Didžiąją teatro premiją. 1970 m. jis išrenkamas į Prancūzų Akademiją, išrinktas Niujorko ir Tel Avivo universitetų Garbės daktaru.

1991 m. lonesco knyga „Visos pjesės“ buvo išleista prestižiškiausioje Prancūzijos knygų serijoje „Plejados biblioteka“ (1950 puslapių apimties tomas!), į kurią rašytojų kūryba paprastai patenka po jų mirties.

Pjesėje „Kėdės“ lonesco vaizduoja tikrus ir netikrus personažus, žaidžia iliuzija, kad atskleistų pasaulio tuštybę. Pjesės personažai įkūnija tas savybes, dėl kurių apgailestauja autorius: vienatvę ir neviltį, nuosmukį ir žlugimą, senatvę ir mirtį. Norėdamas išreikšti žmogaus būties esmę, dramaturgas surado tiesiog puikų įvaizdį - kėdės, užpildančios ankštą Senio ir Senės kambarėlį ir galiausiai išstumiančios juos pačius, virto tuščio ir beviltiško gyvenimo simboliu.