Kol nebuvo išrastas telefonas, žmonės turėjo pakankamai būdų pranešti žinias savo draugams ar giminėms: vieni kurdavo laužus, kurių dūmai matomi toli, kiti naudojo „saulės zuikučius“, leido pašto balandžius, nešė, plukdė ir vežė laiškus. Žinoma, smagu gauti žinią, skaityti laiške parašytus mielus žodžius. Tačiau tik telefonu galima išgirsti gyvą kalbą, pajusti nuotaikas. Telefonu bendrauji iškart, be jokių laiškanešių ar balandžių. Todėl telefonas yra labai neblogas daiktas.

Jei ne jis, ar galėtum žinoti, kaip laikosi močiutė ir senelis, kada iš darbo sugrįš tėtė ir mama. Telefonu gali pakviesti gydytoją ir net gaisrinę. O jei į galvą šauna gera mintis, telefonu apie ją gali pranešti savo draugams.