„Skaitau, kad tokiu momentu, kada okupantas po komunizmo skraiste naikina mūsų tautą fiziškai, laukti karo pabaigos ir tik tada, t. y. paaiškėjus kas šį karą laimėjo - imtis priemonių tautai ir kraštui gelbėti - būtų nesąmonė. Padėtis Lietuvoje verste verčia mus ieškoti gelbėjimosi priemonių neatidėliojant. Tie, kurie to vis dar nesupranta, tie yra atskilę nuo realybės, nuo pačios mūsų tautos ir tapę riteriais be armijos. Dieve duok, kad tokių saloninių „politikų“ atsirastų nedaug, nes jie tik temdo esamą liūdną mūsų padėtį. Jie niekad negali politiškai nusistatyti, jiems visados viskas neaišku ar dar nepakankamai paaiškėjo ir visa jų galvosena baigiasi bergždžiomis ir begalinėmis diskusijomis, gaišinant brangų laiką...
Politikoje, ypač tarptautiniuose santykiuose, nėra nieko amžino. Politika kei-čiasi, jei keičiasi krašto interesai. Vyriausias mūsų interesas šiandieną yra atgauti valstybinę laisvę. Ką darysime po to ir kaip teks pasielgti vėliau, galėsime apie tai spręsti, kada paaiškės naujos aplinkybės: kada paaiškės kuo šis karas pasibaigia ir su kokiais naujais faktoriais turėsime skaitytis...“
Kazys Škirpa, 1941 m. sausio 31 d.

„Pačias kovas galima suskirstyti į du etapus: partizaninį ir sukiliminį. Partizaninės kovos Lietuvoje prasidėjo jau birželio 16 dieną, t. y. visa savaite anksčiau nei vokiečių ir rusų karas. Tuos veiksmus sukėlė GPU areštai ir masinis lietuvių išvežimas. Daugelyje Lietuvos vietų, ypač rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, žmonės nesileido čekistų suimami, bet pasitraukė iš namų, slėpėsi miškuose ir persekiojami gynėsi kas kaip įmanydamas. Tokiu būdu susidarė ištisi partizanų būriai, desperatiškai griebęsi ginklo. <...> Sukilimas buvo gaivališkas ir nesulaikomas. Sunku įsivaizduoti tas pasekmes, kurios būtų susidariusios, jeigu sovietų kariuomenė būtų įstengusi Lietuvoje priešintis vieną ar kitą savaitę. Tačiau šiandien nė vokiečiai neginčija to fakto, kad pagrindinė sovietų armijos pakrikimo ir skuboto traukimosi priežastis buvo lietuvių tautos sukilimas.“
Antanas Valiukėnas, 1941 m. rugpjūčio 5 d.

„Lietuvių sukilėlių nepaprastą drąsą ir pasiaukojimą patys vokiečių kariai taip apibūdino:
- Narsiai kovojo suomiai, bet tokiam narsumui ir tokiam pasiryžimui bei ištvermei, kokį šiandien mes matome Lietuvoje, niekas negali prilygti. Jie kovojo ne kaip žmonės, bet kaip liūtai. Tai geležiniai žmonės, tai pasakiški vyrai, - girdėjau kalbantis aukštus vokiečių karininkus.“
Pranas Ancevičius, 1941 m. liepa.