Iš autoriaus „Pratarmės“

Kaip buvo praeity, taip yra dabarty ir taip bus ir ateity, jog tie, kuriuos aplinkybės pašaukia veiksmingai atstovauti savo tautos idealams bei imtis atsakomybės kovai vairuoti, šią lemtingą pareigą atlikę, dar turi ir papildomą įpareigojimą, būtent – pateikti tautai raportą apie atliktą darbą. Tai yra reikalinga tam, kad būtų palengvintas darbas mokslininkui objektyviai užfiksuoti pasiektus rezultatus istorijos puslapiuose, jei jie to verti, ir, antra, kad būtų pateikta priaugančioms kartoms autentiškos medžiagos, suteikiančios patirties tolimesnei kovai už tuos pačius tautos idealus.

Man, šios knygos autoriui, buvo lemta ne tik eiti atsakingas Lietuvos diplomatinio atstovo pareigas jos didžiojo kaimyno – Vokietijos Reicho – sostinėje Berlyne, kuomet Lietuva tapo 1940 metais birželio 15 d. Sovietų Rusijos klastingai raudonosios armijos jėgomis okupuota (prieš bent kokią teisę), bet taip pat buvo lemta imtis iniciatyvos protesto žodžiu ir realesniais veiksmais padėti Tėvynei – Lietuvai gelbėtis iš tos, ją ištikusios, didžiosios nelaimės.

Ar aš šią nelengvą funkciją, kuri kilo iš Lietuvos atstovo pareigos ginti Lietuvos interesus bei jos valstybinę nepriklausomybę ir kuri buvo susidėjusių ano meto aplinkybių Berlyno postui padiktuota, tinkamai atlikau, – ne man pačiam apie tai spręsti: tesprendžia apie tai tas, kas teiksis pavartyti šių mano atsiminimų – raporto – puslapius ir susipažins su ten pateiktų dokumentų nuorašais ir gausiais gyvų liudininkų parodymais apie anuos reikšmingus įvykius ir mano vaidmenį juose.

Nuo savęs šiame įvadiniame pareiškime noriu pažymėti tik tai, jog visa, ką man teko anuomet nuveikti, nuveikiau ne kokiais asmeninės ambicijos motyvais ar svetimos šalies kaip nors suvedžiotas, bet iš savo, kaip lietuvio, tyro patriotizmo ir objektyvaus įsitikinimo, jog metodas, kurio laikiausi, buvo vieninteliai teįmanomas anomis aplinkybėmis, siekiant

1. Nuplauti gėdą nuo lietuvio veido už 1940 m. birželio 15 d. sugniužimą be pasipriešinimo šūvio,
2. Iš naujo su ginklu rankoje paryškinti – tiek Lietuvos draugams, tiek jos priešams – lietuvių tautos nepalaužiamą valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę, ir
3. Tuo atskleisti visiems laikams Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.

Nemažas darbas, kuris buvo nudirbtas siekiant minėtų tikslų, buvo ne mano vieno, bet viso kolektyvo intelektualinių pajėgų iš lietuvių tarpo, išsigelbėjusių nuo sovietinio teroro Lietuvoje pabėgimu į Vokietiją ir žymia dalimi susitelkusių apie Lietuvos diplomatinį postą pačioje Vokietijos sostinėje Berlyne.
Tačiau skaitąs šias eilutes tegu nepamano, kad likimo į Berlyną atblokštų lietuvių pasiryžėlių saujelė galėjo tautą vien paakinančia bei jos tikėjimą į išlaisvinimą palaikiusia akcija iš užsienio viską nusverti: Didįjį Birželio 23 dienos sukilimo laimėjimą nulėmė pati lietuvių tauta, pirmiausia tie jos sūnūs, kurie lemtingu momentu stojo su ginklu rankoje prie kovos barikadų Kaune ir Vilniuje, kaip ir visur provincijos vietovėse, prieš skaičiumi nepalyginamai galingesnes sovietinio okupanto jėgas, rizikuodami tuo, kas žmogui brangiausia – savo gyvybe.

Tiek pasipriešinimas sovietiškajam terorui iki Birželio 23 d. sukilimo, pasiruošiant šiam lemtingam žygiui, tiek juo labiau pats Birželio 23 dienos herojinis kovos aktas pareikalavo kraujo aukų. Jos nebuvo veltui: Sukilimas buvo laimėtas ir Lietuvos valstybinis suverenumas buvo atkurtas, nors po 6 savaičių hitlerinės Vokietijos buvo vėl nuslopintas.

Žemai nulenkdamas savo galvą ties mano kovos draugų kapais visur Lietuvoje, kritusių po LAF vėliava kovoje už lietuvių tautos šventą teisę į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, skiriu šį savo veikalą jų amžinam pagerbimui visur ir visada, nes testamentas, kurį tos aukos paliko naujoms mūsų tautos kartoms, neišbluks jos istorijos puslapiuose.

Kazys Škirpa